Ieva Riaukaitė

Parašyti šia tema mintis kilo tuomet, kai stovėdama eilėje nugirdau trijų žmonių pokalbį, o tiksliau tik jo nuotrupas. Įstrigo toks sakinys: „dabar geriausia motyvuoja – grasinimas, jog lėksi iš darbo“. Kai pasakiau vienam žmogui, jog rašysiu apie motyvaciją, taip pat išgirdau ne ką geresnį atsakymą: „tai kad nereikia dabar darbuotojų motyvuoti“.
Premijų nemokėjimas, algų sumažinimas ar net atleidimas: tai dažnas reiškinys daugumoje įmonių (išskyrus valstybines, turbūt). Tokia realybė rodo ne tik tai, jog reikia gelbėti mūsų ekonomiką. Kai aplink dedasi tokie baisūs dalykai, krizė gali ištikti ne tik verslą, bet ir darbuotojų norą dirbti, kurti, stengtis, tobulėti.
Kiek teko bendrauti su žmonėmis, dirbačiais skirtingose industrijose – visur šiuo metu ne pyragai. Daugelis iš jų net bijo pasidžiaugti, kad vis dar turi darbą, nes nėra tikri, ar rytoj vis dar jį turės.
Būtų įdomu sužinoti, ar kas nors vis dar užsiiman tokiu „bereikšmiu“ dalyku - darbuotojų motyvacija, o gal dabar tai paliekama pačiam darbuotojui? Aišku, jei jis pats nemotyvuos savęs, jį labai gretai gali pakeisti kiti, ne mažiau profesionalūs, darbuotojai. Tačiau nereikia pamiršti, jog net ir tokiais laikais kaip šiandien, reikėtų sutelkti dėmesį ne vien į savo klientų išsaugojimą, bet ir į darbuotojų „gerbūvį“ įmonėje. Ir motyvacija nebūtinai turi pasirodyti pinigų pavidalu:

• Paprasčiausias būdas motyvuoti žmogų – tiesiog pagirti jį už jo gerai atliktą darbą, pripažinti nuopelnus atlikus svarbią užduotį. Tai užtruks tik kelias minutes ir visai nieko nekainuos, o darbuotojo gera nuomonė apie save gali atnešti ir teigiamų rezultatų įmonei.
• McDonald‘e visada ant sienos galima matyti mėnesio darbuotojo nuotrauką. Mano nuomone, tai tikrai stipri motyvacija tam žmogui, kuris kažko pasiekė savo darbu. Kodėl ir kitose įmonėse nesugalvojus tokio paskatinimo? Mėnesio, savaitės, metų geriausi darbuotojai tikrai bus patenkinti tokiais įvertinimais. Ir nebūtinai jiems už tai atsilyginti pinigais. Tiesiog duokite jiems laisvą pusdienį ar visą dieną, padovanokite bilietą į kiną ar spektaklį arba paprasčiausiai įteikite geriausio darbuotojo „diplomą“.
• Jeigu darbuotojų yra daugiau ir vertinti individualiai būtų per sunku, galima sugalvoti įvairių motyvacinių priemonių grupelei geriausių darbuotojų, t.y. įvertinti už komandinį darbą.
• Suteikite darbuotojams daugiau laisvių ir atsakomybės priimti sprendimus. Na, gal ne visiems, o tik tiems, kurie tikrai išmano savo darbą ir kuriais galite pasitikėti.
• Papietaukite ar išgerkite arbatos kartu su savo darbuotojais. Ir ne vieną kartą, o kartą per savaitę. Pasikalbėkite su jais ne tik apie darbus. Tai suteiks Jums „paprasto žmogaus“, o ne darbdavio statusą, galbūt netgi sumažės įtampa dėl krizės. O gal bendraujant tokiu būdu į galvą šaus naujų, originalių minčių, kurių visiems taip trūksta.

Gerda Baltrūnaitė

Dažnai iš įmonių vadovų lūpų buvo girdima skambi frazė – „mūsų darbuotojai – didžiausias įmonės turtas“. Matyt, bepigu buvo tai deklaruoti tuo metu, kol įmonės augo, o sąlygas darbo rinkoje diktavo darbuotojai, o ne darbdaviai. Deja, šiandien ir tegirdime apie mažinamus etatus arba priverstines atostogas, o darbuotojai dažnai nesupranta, kas, kaip ir dėl ko.

Įdomu, kokia įmonių vadovų dalis su savo darbuotojais atvirai kalba apie esamą ekonominę situaciją, apie jų veiklos sektoriaus aktualijas, dalinasi rūpesčiais ar džiaugiasi sėkmingais posūkiais versle? Manau, kad teisingos komunikacijos su savo darbuotojais palaikymas įmonių vadovams gali atnešti nemažai naudos, o ypač ekonominio nuosmukio metu. Įtraukus personalą į įmonei svarbių klausimų aptarimą, diskusijas, netgi tam tikrų lemtingų sprendimų priėmimą visų pirma yra puoselėjamas komandinis jausmas. Tai užtikrina grįžtamąjį ryšį iš darbuotojų, o rezultate darbuotojų sąmonėje stiprinamas kartu ir lojalumo jausmas, nes jie jaučiasi svarbūs ir reikalingi įmonei. Būtent tokią strategiją pasirinko vienos man labai gerai žinomos tarptautinės kompanijos vadovas. Rinkoje sėkmingai veikę daugiau nei penkis metus, jau praeitų metų gale pajuto, kad ekonomikos lėtėjimas gana stipriai įtakoja ir juos. Ką padarė vadovas? Vietoj grandiozinio, kaip būdavo įprasta, kalėdinio vakarėlio buvo suorganizuotas kuklus šventinis komandos susiėjimas, kurio metu vadovas tiesiai šviesiai papasakojo apie esamą kompanijos padėtį. Per porą savaičių vadovas su savo kolektyvu surengė kelias produktyvias brain-storming‘o sesijas, o jų rezultatas – sustiprintos įmonės vertybės, performuluota verslo koncepcija ir atnaujinta kompanijos strategija. Šiandien ta kompanija į Lietuvos rinką žengia su nauja paslauga ir aš jos sėkme be galo tikiu. Leidžiu sau išlaikyti paslaptį ir neatskleisti šiandien, koks minimos kompanijos pavadinimas. Jos sėkmės istorijai mūsų portale vietos šiais metais dar atsiras.

Taigi, pabaigai norėčiau pridėti, kad prie verslo sėkmės ar nesėkmės prisideda ne tik aukščiausios grandies vadovai, bet ir žemesnės kvalifikacijos darbuotojai. O sunkmečiu kūrybiškumo puoselėjimas pasitelkiant visą komandą gali tapti galimybe pamatyti neįtikėtinas išeitis stingstančioje ekonomikoje.

Gerda Baltrūnaitė

Derybos dėl geresnio atlyginimo mažėjančios darbo rinkos bei šiokių tokių problemų turinčios ekonomikos akivaizdoje tampa labai nepatogiu klausimu, kuris neišvengiamas tarp darbuotojo ir darbdavio. Turbūt nesuklysiu teigdama, jog nemaža dalis kandidatų, šiandien eisiantys į pokalbius dėl darbo, atsižvelgdami į pastarųjų savaičių tendencijas darbo rinkoje, kada daugelis įmonių mažina darbuotojų skaičių, o bedarbiai grumiasi dėl kiekvienos laisvos darbo vietos, derybas dėl aukštesnio atlyginimo atidės į šalį.
Toks požiūris – be abejonės klaidingas, kadangi darbuotojų nenoras derėtis dėl aukštesnio pradinio atlyginimo bijant darbo negauti visai, atsigavus ekonomikai jiems gali kainuoti daugiau, nei tikėtasi. Žinoma, kai darbdavį varžo sunki ekonominė situacija arba į tą pačią poziciją kandidatuoja ne vienas ir ne du specialistai, derybos gali būti ypač problematiškos. Tačiau šiandien norėčiau jus paraginti nenuleisti rankų ir, svarbiausia, vertinti save. Štai keletas patarimų iš Next-Day Job Interview,  kokios strategijos laikytis pokalbio dėl darbo metu siekiant išsiderėti maksimaliai aukščiausio atlyginimo net ir tada, kai varginga ekonominė situacija šio tikslo įgyvendinimą stipriai apsunkina:

1.    Visų pirma nemanykite, kad darbo užmokestis ir įvairios papildomos išmokos negali būti derybų objektu. Didžioji dalis darbdavių tikisi tam tikros derybų formos dėl atlyginimo, išmokų, priedų, darbo grafiko, vietos ir pan.
2.    Žinokite savo vertę. Pirma klaida, vedanti į nesėkmę – dalyvavimas pokalbyje dėl darbo be elementarių žinių, kokį vidutinį atlyginimą gauna Jūsų srities / lygio specialias. Todėl kiekvienam pokalbiui pasiruoškite.
3.    Nesiderėkite vien tik dėl pinigų. Kartais darbdavys Jums gali pasiūlyti plataus spektro nematerialių gėrybių, pavyzdžiui, papildomas apmokamas atostogas, studijų / mokymų / kvalifikacinių kursų finansavimą ir pan.
4.    Neskubėkite pradėti derybų. Kol negavote visos informacijos apie siūlomo darbo pobūdį, neatskleiskite darbdaviui, kokia Jūsų vertė, nes tai neduos norimo rezultato.
5.    Lengvai nepasiduokite. Pardavimų specialistai žino, jog pirmas „ne“ tėra derybų pradžia. Kantrybė ir atkaklumas derybose – garantuotas raktas į sėkmę.
6.    Argumentuokite savo teisę į aukštesnį atlyginimą. Pateikite konkrečius pavyzdžius, kuo Jūs galite būti naudingu įmonei ne tik mechaniškai atlikdamas tai, kas Jums priklauso, bet ir uždirbant įmonei pinigus, taupant juos bei profesionaliai sprendžiant iškylančias problemas.
7.    Neatsakykite „taip“ per greitai. Kuo ilgiau truks Jūsų pokalbis dėl darbo, tuo didesnė tikimybė, jog atėjus derybų momentui išsiderėsite aukščiausia darbo užmokestį ir garantijas į kitas įmonės siūlomas gėrybes.

Na štai, tiek patarimų. O kalbant apie šiandienines aktualijas, iš tiesų įdomu, kaip darbo atlyginimo kėlimo klausimą sprendžiate Jūs? Visgi artėja metų pabaiga, o kartu su ja – ir metinis pokalbis su darbdaviais, kurių metu spręsis klausimas dėl Jūsų atlyginimo kėlimo.

Pelningos darbo savaitės ☺

Susijusios grupės PROS:

Karjera ir Darbas

Gerda Baltrūnaitė

Kai aplink tiek daug visuotinės panikos dėl visko, tame tarpe, ir darbo rinkoje, pasiskaičius keletą gąsdinančių straipsnių apie atleidžiamus darbuotojus, reikalavimų likusiems griežtinimą, darbo našumo kėlimą ir t.t., trumpai peržvelgiau esamus darbo pasiūlymus. Na, situacija nėra pati blogiausia, bet, artimiausiu metu taip pat nieko gero ir nežadanti. Taigi, keliaukime prie reikalo esmės: darbo skelbimuose ne kartą pastebėjau, mano galva, labai įdomų reikalavimą kandidatams – profesionalumas. Kas tai ir su kuo tai valgoma?!
Tarptautinių žodžių žodyne radau banaliai elementarų apibrėžimą – „profesionalas – žmogus, turintis profesiją, iš jos verčiasi; geras specialistas“. Skystoka, ar ne? Tad, bandykime pakapstyti giliau.
Profesionalumas man dvelkia daugybe epitetų, kuriais galėčiau apibūdinti šia savybe apdovanotą asmenį. Ir, galbūt, net ne apdovanotą, o išdirbusį savyje būtinus profesionalumo ingridientus?
Vargu, ar profesionalas taps profesionalu, jeigu veikla, kurioje jis specializuojasi, nebus jo gyvenimo aistra ir tikslas. Siekiant tobulumo būtina matyti prasmę tame, kuo tu gyveni. Kūrybiškas mąstymas, unikali pasaulėžiūra, lankstumas bei novatoriškumas – neišvengiami, siekiant profesionalo statuso visuomenėje. Maža to, šiandien, kai pasaulyje viskas sukasi beprotišku greičiu, žmogui, nespėjančiam reaguoti į pasikeitimus ir adaptuotis, tapti savo srities profesionalu yra tiesiog neįmanoma.
Taigi, ar yra profesionalumo receptas? Minimali pradžia einant to link – mokytis visą gyvenimą ir nebijoti suklysti. Ir, galbūt, nepamiršti Sokrato – „Aš žinau, kad nieko nežinau“, nes tik profesionalas visada eina į priekį suvokdamas, kad dar tiek daug yra nepažinta, neatrasta ir nepadaryta

Gerda Baltrūnaitė

Vienas opiausių klausimų, gvildenamų studentų tarpe jau ne vienerius metus, turbūt neapsiriksiu drąsiai teigdama – yra studijų kokybė. Beje, ši tema aktuali studijuojantiems ne tik diplomo, o būtinų profesinių žinių vardan. Tad šiandien kreipiuosi į pastaruosius.
Lietuvos universitetai, graudu pripažinti, bet aukšta studijų kokybe didžiuotis negali. Natūraliai kyla klausimas, kokia alternatyva, jeigu universitetai tėra tipiniai subjektai, užsiimantys „UAB‘iška“ veikla? Reiklesni ir drąsesni, žinoma, renkasi studijas užsienyje. Tuo tarpu patriotiškos sielos atstovai lieka tėvynėje ir kremta dažnai niekam tikusius, pigius kokybe, bet palyginti brangius finansiškai konspektus, o geriausiu atveju – sausus ir be galo neįdomius vadovėlius.
O alternatyva, pasirodo, yra. Bent jau yra taip manančių. Neseniai vienas studentas, nusivylęs išties nepigiomis tarptautinio verslo studijomis, pavargęs nuo egzaminų sesijų maratono, paniekinamo dėstytojų požiūrio ir dažnai – noro „sodinti“, sausas universiteto paskaitas iškeitė į privačius mokymus. Prisipažinsiu, pati niekuomet nesusimąsčiau apie tokį pasirinkimą, bet skamba įdomiai. Juk iš tiesų, šiandien yra didelė įvairiausių mokymų pasiūla – pardavimo menas, finansinės sėkmės paslaptys, streso valdymas, motyvacija, koučingas ir taip toliau ir panašiai. Pasirinkimo spektras toks platus, kad galima susidaryti pilną mokymų programą ir gauti žymiai daugiau, nei šiandien universitetuose siūlo (atsiprašau) dažnai nukaršę dėstytojai. Minėto jaunuolio giliu įsitikinimu, tai pati racionaliausia strategija siekiant maksimaliai išnaudoti savo potencialą mokantis.
Tiesa, šiuolaikiški ir įdomūs patyrusių žmonių mokymai tobulina ir įkvepia siekti daugiau, bet ar įmanoma bakalauro studijas universitete pakeisti kelių dienų mokymais ir džiaugtis geresniais rezultatais? O gal tokie mokymai gali tapti aukštesnės pakopos studijų pakaitalu? Kokios yra Jūsų asmeninės patirtys ir patarimai?