Visus esamus ar dar tik būsimus verslininkus, o taip pat ir visus įvairių sričių specialistus turėtų sudominti šis “Deloitte Lietuva” pranešimas. Tikimės, kad ir Pros.lt nariai pasinaudos ekspertų patarimais ir patirtimi:

„Deloitte Lietuva“ pristato naują nemokamą paslaugą įmonių savininkams, vadovams, finansų specialistams, žiniasklaidos atstovams bei kitiems verslo aktualijomis besidomintiems asmenims – interaktyvius interviu su ekspertais.

Interaktyvūs interviu – tai nuotoliniai seminarai, kurių metu „Deloitte“ specialistai apžvelgs svarbiausias problemas, su kuriomis šiandien susiduria verslas, ir  pateiks praktiškus pasiūlymus, kaip jas spręsti. Ši paslauga bus ne tik savotiškas verslo vystymo gidas, tačiau taip pat atliks ir edukacinę funkciją. Interviu planuojama rengti 2 kartus per mėnesį visą vasarą.

„Suprasdami, kad dabar įmonių vadovai turi koncentruotis kiek įmanoma labiau į tiesiogiai su savo verslu susijusias užduotis ir neturi laiko įvairiems mokymams, dargi – riboja finansines išlaidas šioje srityje, nusprendėme rinkai pasiūlyti naują, nemokamą ir labai patogų sprendimą – nuotolinius mokymus. Tikime, kad toks informacijos pateikimo būdas bus labai naudingas verslui sprendžiant aktualiausias problemas“ – teigia Marius Marčenkovas, UAB „Deloitte Lietuva“ rinkodaros koordinatorius.

„Interaktyvių interviu galima klausytis bet kuriuo jums patogiu metu darbe ar namuose – jie visada bus pasiekiami „Deloitte Lietuva“ internetiniame puslapyje. Jums tereikia turėti kompiuterį ir prieigą prie interneto. Taip pat galima atsisiųsti interviu įrašą mp3 formatu, todėl galėsite klausytis jų naudodami ausinuką ar savo mobilųjį telefoną kai sportuosite ar keliausite.“ – priduria jis.

Pirmasis interaktyvus interviu – su „Deloitte Lietuva“ teisės ekspertu Tomu Davidoniu, kuris apžvelgia dabartinę mokestinių patikrinimų situaciją Lietuvoje. Ar tai – nauja grėsmė verslui? Interviu galite klausytis paspaudę šią nuorodą: http://www.deloitte.com/lt/patikrinimai.

Daugiau informacijos apie „Deloitte Lietuva“ rengiamus interaktyvius interviu galite rasti internetiniame puslapyje www.deloitte.com/lt/interviu

Ieva Riaukaitė

Lietuviai niekada negalėjo pasigirti per dideliu draugiškumu ar mandagumu. Man pačiai ne kartą teko atsidurti tokioje situacijoje, kai būdama klientės vietoje sulaukdavau tokio lygio aptarnavimo, kad daugiau niekada nesinorėdavo į tą pačią bendrovę sugrįžti ar kreiptis pagalbos. Kai atėjo sunkesni laikai pasigirdo kalbų, jog dabar situaciją į rankas perėmė klientai, o žmonės, turintys savo verslus, tapo daug sukalbamesni ar tiesiog žmogiškesni.
Deja aš vis dar turiu nemažai įrodymų, jog kai kurie verslo atstovai vis dar niekaip neišmoksta net elementaraus mandagumo.
Kitame portale mes turime įmonių katalogą, kuriame visos norinčios įmonės gali NEMOKAMAI paskelbti apie save, savo paslaugas ar produktus. Kartais aš iš tų įmonių savininkų ar darbuotojų sulaukiu tokių laiškų, jog perskaičius tiesiog pagalvoji, jog tas žmogus nėra net mokyklos baigęs. Laiške pilna gramatinių klaidų, nėra nei pasisveikinimo nei atsisveikinimo, taip pat jokio prisistatymo. Tiesiog brūkšteltas raštelis: “Reikia pakeisti tokią ir tokią info”. Arba dar geriau: “Mūsų telefono nr. jau seniai pasikeitęs, būtų daugiau naudos, jei ir jūs jį pas save pakeistumėt”. O nuėjus į tos įmonės internetinį puslapį matau, jog jie net savo portale nesugebėję to telefono numerio pakeisti. Aš neįsivaizduoju, kaip tokie žmonės vis dar turi klientų, kai jie net elementariai bendrauti nesugeba. Toks verslas, mano nuomone, ir ekonominio pakilimo metu turėtų neišgyventi vien dėl tokių grubių bendravimo klaidų.
Dar viena ganėtinai kvaila situacija buvo nuvežus automobilį į servisą. Buvau užrašyta pas meistrą A, tačiau kai atvažiavau, jis buvo kažkur pradingęs. Šalia, visiškai be darbo, atsivertęs yahoo sėdėjo meistras B, kuris ”negalėjo” manęs priimti, nes aš tiesiog nebuvau užrašyta pas jį. Todėl aš turėjau laukti apie pusvalandį, kol priims mano automobilį.
Patekus į tokias situacijas aš paprasčiausiai darau išvadą, jog nėra pas mus taip jau labai blogai: niekas nesistengia nei mandagiai bendrauti su žmonėmis, kurie gali būti naudingi jų verslui, nei įtikti klientams. Verslas turėtų visokiais būdais palengvinti savo klientams gyvenimą, tačiau ir tai man kol kas sunku pastebėti.

Ieva Riaukaitė

Esu perskaičiusi nemažai knygų, skirtų tiek asmeniniam, tiek profesiniam tobulėjimui. Beveik visos jos tikrai „užkabindavo“, tačiau dabar negalėčiau pasakyti, ar nors viena knyga man davė kokią nors naudą. Žinoma, dėl to kaltinti galiu tik pati save – pritrūko valios ar motyvacijos, kartais tingėdavau labiau pasistengti, o kartais tų visų tikslų siekimas, rašymas ir galvojimas apie juos atrodydavo per daug vaikiškas dalykas. Šiuo metu apskritai esu tokioje stadijoje, kad net negaliu žiūrėti į saviugdos knygas ir knygynuose mieliau renkuosi įdomių žmonių biografijas ar detektyvus. Taip yra dėl tokių priežasčių:

• Kai perskaitai daugiau nei vieną ar dvi saviugdos knygas, pradeda atrodyti, kad jos visos beveik vienodos. Tiek tos, kuriose rašoma apie investavimą, tiek kitos, pasakojančios apie asmeninį tobulėjimą.
• Gryno turinio kiekvienoje knygoje yra koks trečdalis viso teksto. Visa kita – pakartojimai, kaip kokiuose lietuvių liaudies priedainiuose. Nežinau, kas turi tiek kantrybės ir laiko skaityt visa tai begales kartų.
• Kai perskaitai kelias knygas, kuriose rašoma apie visų jas perskaičiusiųjų sėkmę ir supranti, kad tau jos nelabai kuo padėjo, nusivili savim, kitais ir tom pačiom knygom.

Įdomu, ar kas nors iš Jūsų pritaikėte knygų patarimus praktiškai? Ar kuri nors knyga padėjo Jums pakilti karjeros laiptais, protingai investuoti? Ar perskaitęs kokią nors knygą Jūs sėkmingai išplėtojote savo verslą, pritraukėte tūkstančius naujų klientų?

Ar panaudojote perskaitytas žinias ir ar jos pakeitė Jūsų gyvenimą į gerąją pusę?

Susijusios grupės Pros.lt: Knowledge is Power (Asmeninio / Profesinio Tobulejimo Knygos)

Ieva Riaukaitė

Turbūt visi jau seniai žino, kas yra socialiniai tinklai ir ką juose veikia žmonės. Turbūt daugelis iš Jūsų esate užsiregistravę bent jau viename iš jų. Aš, pavyzdžiui, esu Facebook‘e, kasdien ten prisijungiu ir peržiūriu, kas naujo mano draugų ir pažįstamų tarpe. Pastebėjau, jog dalyvaudami socialiniuose portaluose, žmonės labai mielai aprašo savo pomėgius, laisvalaikį, nurodo, kokią muziką mėgsta klausytis, kokiais automobiliais važinėtis, tampa sushi, teniso ar kavos fanais, įkelia savo asmenines nuotraukas, kurias leidžia peržiūrėti kartais ne vien tik savo draugams, bet visiems norintiems. Kas iš Jūsų esate bent vieno populiaraus socialinio tinklo narys, sutiksite, jog tuose portaluose registruojasi ne vien tik vaikai, bet ir suaugę, aukštas pareigas turintis, o dažnai net ir gerai visuomenėje žinomi žmonės.
Klausimas, kuris man iškilo, skamba taip: jei mes taip atvirai demonstruojam savo asmeninį gyvenimą, kodėl taip slepiame informaciją apie savo profesinę veiklą? Jeigu rodome visiems savo nuotraukas iš privačių vakarėlių, kodėl tada neaprašome, kad buvome puikiai įvertinti darbe, viršijome numatytus planus, pasiekėme įspūdingų rezultatų plečiant verslą.
Ko siekia žmonės aktyviai demonstruodami kitiems savo asmeninį gyvenimą ir laisvalaikio praleidimo būdus? Susirasti draugų, pasirodyti prieš kitus, parodyti, kaip jie linksmai gyvena, kaip gerai leidžia laiką, kur buvo nukeliavę, ką pamatė ir t.t. Kodėl tuomet nepasakojame, kokius projektus įgyvendinome, su kokiais klientais dirbame? Taip pat juk galima aprašyti, kas labiausiai mus domina profesinėje veikloje, kokios verslo sritys mums įdomiausios, ko ieškome, ką galime pasiūlyti kitiems ir žinoma, ką tikimės gauti.
Visi labai slepia informaciją, susijusią su savo karjera ar verslu. Tačiau ypač atvirai demonstruoja asmeninį gyvenimą. Dalindamiesi įspūdžiais apie savo laisvalaikį, randame daug bendraminčių, kurie vėliau netgi tampa mūsų draugais (ko dažniausiai ir siekiame socialiniuose tinklapiuose – bendrauti ir rasti draugų). Jei paviešinsime informaciją apie savo pasiekimus profesinėje veikloje, galbūt taip pat rasime bendraminčių, kurie vėliau taps mūsų darbuotojais, darbdaviais ar verslo partneriais?

Ką apie tai manote Jūs?

Gerda Baltrūnaitė

Šiandien – tema ne apie nūdienos keiksmažodį iš „k“ raidės. Tema skirta labiau padiskutuoti apie mus: geresnius, labiau patyrusius, profesionalius ir įdomius vieni kitiems. Nors jau retai, šiandien dar tenka sutikti tokių žmonių, kuriems etiketas vis dar asocijuojasi su baltomis pirštinėmis, smokingu ar reveransu. XXI amžiuje panašios nuostatos jau senai turėtų būti išmestos į šiukšlių dėžę, tik, deja, jos dar nėra. Be abejo, etiketas, iš kurios pusės į jį bepažvelgtume, reiškia tam tikras griežtas taisykles, kurių privalu laikytis, o tai atlieka labiausiai daugeliui ne prie širdies funkciją – riboja elgesio laisvę. Taigi…

Kasdien bendrauju su įvairiausio plauko žmonėmis, pradedant darbininkais, įsibėgėjant specialistais, užtrunkant su profesionalais ir baigiant vadovais. Kiekvienas į pokalbį atsineša savo spalvą, nuotaiką, tempą ir kokybę. Ir šiuo atveju aš turiu galvoje ne vien tik tiesioginį bendravimą su asmeniu, akis į akį. Imkime domėn bendravimą visokeriopą – žodžiu, raštu, rankom, elektronine erdve, popieriaus lapu ir visais kitais įmanomais komunikavimo būdais.

Turiu pripažinti, kad su nuostaba skaitau gaunamus elektroninius laiškus, kuriuose net nenurodyta tema, arba teksto lauke nerandu nieko: nei „laba diena“, nei „viso gero“, nei vardo ar pavardės, apart prisegto dokumento, kuriame, reikia suprasti, ir yra visa siuntėjo norėta perduoti žinia. Tarp draugų toks bendravimas priimtinas, ir ne etiketo taisyklių kūrėjams į tai kištis, tačiau kandidatai į laisvą darbo vietą įmonėje arba, dar baisiau, padavimų vadybininkai, bandantys nevykusiai parduoti savo paslaugas, atsiprašau, jei perlenksiu, bet rodo mažų mažiausiai nepagarbą elektroninio laiško gavėjui.

Dar vienas įdomus momentas, kada dalykinio susitikimo metu, tarkime, kokio nors produkto ar paslaugos siūlytojas / pardavėjas, pats savavališkai įvertinęs, kad su pašnekovu yra panašaus amžiaus, pradeda jį ar ją „tujinti“. Niekada negali žinoti, kiek stiprus yra pašnekovo ego ir kaip jis reaguos pavadintas vardu be jo leidimo. Garbės ir orumo įžeidimas – bene baisiausia, kaip gali neleistiną „tujinimą“ interpretuoti pašnekovas, o tai dalykinio susitikimo metu naudos, švelniai tariant, neatneš. Kad ir kaip formaliai ir šaltai beskambėtų, kol negauname pašnekovo leidimo kreiptis į jį vardu, privalu bendrauti tik vartojant kreipinius pone arba panele. Tuo atveju, jeigu liežuvis neapsiverčia su ponais bendrauti, galima mandagiai atsiklausti, ar pašnekovas būtų nieko prieš, jei kreiptumėtės į jį vardu.

Tai tik mažytė dalis to, ką reikia žinoti, norint būti dalykišku ir patraukliu kitiems. Galima būtų vardinti aibę pavyzdžių, ko nevalia daryti dalykinio bendravimo metu, rasti kuriozinių / komedinių istorijų, kur priveda elementarių etiketo taisyklių ignoravimas, bet žinutė, kuria noriu pasidalinti, yra ši: subtilus dalykiškumas yra kaip niekad nemirštanti, elegantiška ir visada žavinga klasika. Ji neatstumia, neįžeidžia ir neerzina. Lygiai taip pat yra su saikingu dalykiškumu: gražu akiai ir malonu ausiai.

Beje, dažnai girdžiu sakant, kad visokių yra, visokių ir reikia. Gal ir tinka tam tikrais atvejais, bet ar tikrai mes galime ir norime sau leisti būti bet kokiais?