Gerda Baltrūnaitė
Kol  aplink visi suka galvas, kaip taupyti, kaip efektyvinti savo veiklą ir kaip patyrus kuo mažiau nuostolių sulaukti sunkmečio pabaigos, panašu, kad prekybos centrų vadovai pasirinko mažiausiai fantazijos reikalaujantį kelią – apgaudinėti tuos, iš kurių jie duoną uždirba, t.y. mus, pirkėjus. Paskutinio savaitgalinio apsipirkinėjimo metu galiausiai trūko kantrybė: pamaniau – po galais, nejaugi mus laiko beviltiškais idiotais?!
Jau niekam nepaslaptis, kad tikrų išpardavimų Lietuvoje beveik nėra. Rūbų parduotuvės „x“, „y“, „z“ ir kt. (pavadinimų neminėsiu, nes straipsnio tikslas nėra antireklama) jeigu ir išparduoda prekes su skelbiama maksimalia nuolaida, tai tik ne paskutinės kolekcijos prekes. Nereikia labai akylai sekti asortimentą, kad pamatyti tas pačias prekes naujai iškabinamas kitąmet ar netgi dar kitąmet. Tokia veikla užsiimančios parduotuvės man jau darosi panašūs į „second hand“ taškus,  ir jokiais būdais ne į mados bei stiliaus centrus, kokiais, tikiu, yra siekiama būti.
Žinoma, labiausiai man „patinka“ pati nuolaidų sistema iš esmės. Štai, kaip viskas atrodo: prekė turi savo kainą prekybos centre. Vieta lentynoje išlieka + - ta pati, kaina taip pat kasdien nesvyruoja. Bet štai, sumanė rinkodaros skyrius padidinti tam tikros prekių grupės pardavimus ir paskelbia akciją, kad visą savaitę viena ar kita prekė parduodama su 30% nuolaida. Visi laimingi, bėga pirkti nupigintos prekės, nes atėjo sunkūs laikai, reikia taupyti ir užsipirkti „į priekį“. Vieną minutėlę… Praleidau vieną žingsnį, kurį drįstu vadinti manymu, jog „mūsų pirkėjai – kvailiai ir idiotai“, tad kodėl prieš tai nepakėlus prekės kainos 35 - 40%? Pakelta kaina demonstratyviai perbraukiama iš kairės ir dešinės ir štai, prašau, turime prekę „su nuolaida“.
Tokie triukai manęs tikrai neskatina pirkti, o juo labiau, grįžti į tokią kainų politiką taikantį prekybos centrą. Fiktyviomis nuolaidomis pardavėjas lojalaus pirkėjų rato neplečia, o kaip tik atvirkščiai, jį siaurina ir gan sparčiai. Sunku patikėti, kad didžioji pirkėjų dalis  nežiūri ar nemato, ką ir už kiek perka, nors, ne paslaptis, kad yra ir tokių. Bet galų gale, grįžkime prie to, kad pardavimo – pirkimo momentas yra mainai, kurie turėtų būti paremti elementaraus sąžiningumo principu. Ne?
Neseniai vieno seminaro metu išgirdau labai gražią mintį: ilgalaikio pelno neįmanoma susikurti kitų sąskaita. Teisinga, bet panašu, kad daugelis vadovaujasi kardinaliai priešingais principais. Šis žinojimas kelia man klausimą: ko siekia vadovai, imdamiesi tokių veiksmų? Ar nepagarba pirkėjams yra tokia strategija, kuri veikia, pasiteisina ir tenkina visus, dalyvaujančius pirkimo – pardavimo procese?

Ieva Riaukaitė

Kai akcijų bei nekilnojamojo turto kainos vis dar krenta, o bedarbystė auga dideliu greičiu, daugelis susimąsto apie savo asmeninius finansus. Kai anksčiau žodžiai „reikia taupyti“ taip ir likdavo kalbomis, šiuo metu žmonės jau nori imtis realių veiksmų.
Tinkamai tvarkantis savo finansus, galima išlikti bent šiek tiek ramesniais krizės metu:

·         Nustatykite savo biudžetą. Daugeliui žmonių vien tik žodis „biudžetas“ atrodo bauginantis. Tačiau nebūtina jį susidėlioti labai smulkiai. Keli žinomi žmonės siūlo tokius biudžeto planavimo variantus:

a)      Sunaikinkite visas kreditines korteles. Išsaugokite ar investuokite 20% savo uždirbtų pinigų ir niekada jų nelieskite. Kad ir kas bebūtų, gyvenkite iš likusių 80%
b)      Kitas variantas galėtų būti toks: 20% atidėti taupymui, 50% išleisti savo poreikiams, likusius 30% išleisti savo norams.
c)       Trečiasis variantas šiek tiek sudėtingesnis: 20% atsidėkite taupymui (dalį pensijai, dalį ilgalaikėms santaupoms), 60% uždirbtų pinigų išleiskite įsipareigojimam, mokesčiams, kasdienėms išlaidoms ir kitoms būtiniausioms reikmėms, 10% paskirkite nenumatytoms išlaidoms, likusius 10% - laisvalaikui, pramogoms.

Beje, planuoti biudžetą galite ir internete

·         Sekite savo išlaidas. Neįmanoma pakeisti savo taupymo įpročių, jei nežinote, kur išleidžiate savo pinigus. Žymėti savo išlaidas galite paprastoje užrašų knygutėje arba kompiuteryje. Tai daryti vėlgi galima ir internete, pvz. Portale Mint

·         Ieškokite geresnių sandorių. Kiek Jūs mokate operatoriams, už kabelinę, už internetą ir pan? Pasidomėkite, kas vyksta aplink Jus ir pamatysite, jog galime rasti geresnių sandorių už mažesnę kainą.

·         Klausykite patarimų, mokykitės iš pavyzdžių. Bet kuriuo metu galite nusipirkti, o dar geriau nueiti į biblioteką ir pasiskolinti knygą apie finansų valdymą. Ten rasite dar daugiau tikrai naudingų patarimų, kaip galite sutaupyti. Be to, skaitant naujų minčių gali kilti ir Jums patiems.

·         Nusistatykite finansinius tikslus, tokius kaip pvz. Iki metų pabaigos susitaupyti dalį pinigų naujam automobiliui. Tikslų nustatymas yra pagrindinis kelias į sėkmę – tiek asmeninę, tiek finansinę.

Šaltinis www.zenhabits.net

Susijusios grupės PROS:

Knowledge is Power

Gerda Baltrūnaitė

Penktadienio popietė, o aš sulaukiu dar vieno malonaus skambučio iš vieno didžiausių Lietuvoje telekomunikacinių paslaugų tiekėjų. Malonus, melodingas jaunos mergaitės balsas, atrodo, įkalbėtų nusipirkti bet ką – nuo supuvusios kriaušės sode iki niekam nereikalingo maišelio, besimėtančio kažkur Marse… Puikiai atidirbtas paslaugos pristatymas, įvyniotas į racionalią, maloniai įkyrią pakuotę: taip kasdien siūloma kiekvienam mirtingajam jau įprasta prekė – mobiliojo ryšio paslaugos + akcijos, atrakcijos, nuolaidos ir gera kokybė. Nesvarbu, reikia man to, ar nereikia, naudinga ar nenaudinga, įdomu ar visai ne, bet, visgi toks paslaugumas ir dėmesys asmeniui pamalonina iki sielos gelmių. Ar tikrai?
Prieštarauju. Mano nemaloni praktika atskleidžia visai kitą šio tviskančio medalio pusę. Paprastai nepriekaištingas aptarnavimas įgauna kitą atspalvį vos pardavus paslaugą ar prekę, tiksliau, įsigijus ją, ir susidūrus su pirmaisiais nesklandumais, kaip, pavyzdžiui, ryšio sutrikimai, prasta kokybė, gamybiniai brokai ir taip toliau, ir panašiai, ką galima vardinti iki begalybės. Labai gaila, bet dažniausiai tokiais atvejais kreipiantis į tą pačią malonią mergaitę dažnas klientas gauna toli gražu ne tokį aptarnavimą, kokio tikėjosi pirkdamas paslaugą ar prekę. Ypač dažnai klientas savo problemas ar šiaip tik nesklandumus turi spręsti arba savo jėgomis, arba reikalauti to, kas priklauso, keldamas balsą ar ieškodamas „savų“ paslaugų tiekėjo kompanijoje.
Beanalizuojant visus laimingus ir nelaimingus atsitikimus paslaugų / aptarnavimo sferoje prisiminiau dar vieną nemalonų susidūrimą su vienos kompanijos, teikiančios teisines paslaugas, darbuotoju. Tai buvo fenomenalus patyrimas vien jau dėl to, kad pirmą kartą teko susidurti tokiu akivaizdžiu skirtumu įmonės atstovo elgesyje. Melodingas ir švelnus tonas, pažadai teikti aukščiausios kokybės profesionalią paslaugą dingo kitą dieną po to, vos tik kompanijai buvo pervesti pinigai.
Panašu, kad didžioji dalis paslaugų tiekėjų Lietuvoje dirba vien tik dėl materialinio atlygio, - ir man liūdna dėl to. Tik gal visgi reikėtų šį reiškinį priimti kaip natūralų procesą?
Kokiais patyrimais pasidalinsit Jūs?

Ieva Riaukaite

Ne paslaptis, kad Lietuvoje beveik visi žmonės yra arba verslininkai, arba vienokios ar kitokios srities ”žvaigždės”. Tačiau dabar jau beveik kas antras lietuvis kuria savo ar savo įmonės blogą. Pasirinkimas didelis - visos dienos neužtektų, kad visus bent peržiūrėtum. Tačiau ką reiktų daryti, o tiksliau, ką rašyti, kad blogas iš tiesų taptų įdomus skaitytojams, kad jie norėtų ne tik skaityti, bet ir išsakyti savo nuomonę?

Man kilo tokios mintys:

·         Įdėti vaizdinės medžiagos. Skaityti abstraktų tekstą yra tikrai nuobodu.. Be to kai yra žodžius patvirtinanti vaizdinė medžiaga, informacija atrodo daug patikimesnė. Ir įdomesnė. Mano nuomone, čia pagyrų nusipelnė Pigu blogas. Tikrai sudomina, paskaičius vieną įrašą, norisi skaityti dar ir dar – daug akį patraukiančių nuotraukų, video.

·         Visai įdomu būtų pasikviesti kitus blogerius, kurie, jei būtų noras ir galimybė, parašytų kažką įdomaus Jūsų blogui aktualiomis temomis.

·         Ar reikia rašyti kiekvieną dieną, ar užtenka vieno dviejų įrašų per savaitę? Gal kartais geriau nerašyti nieko, negu rašyti kiekvieną dieną apie bet ką..

·         Dažname įraše kas nors yra kritikuojama. Teisinga kritika visuomet turėtų būti vertinama tik teigiamai. Tačiau kartais skaitant blogą susidaro įspūdis, jog tai nėra kritiką, o tikras ”varymas”. Ar reikėtų to išvengti? O gal mums vis tik patinka, kai kažkas ant kažko gerai pavaro? Man atrodo, būtų tikrai gražu iš blogerio pusės, jei parašius įrašą apie įmonę, reklaminę kampaniją, naują interneto puslapį ir pan., tuo pačiu būtų nusiunčiamas pranešimas ir tiems, apie kuriuos rašoma, kad ir jie galėtų dalyvauti diskusijoje, o galų gale nors apsiginti nuo kritikos, pasiteisinti, atsiprašyti, sukritikuoti žmogų, kuris parašė įrašą, o gal tiesiog pasidžiaugti, kad apie juos rašoma.

·         Taip pat būtų galima pakviesti srities, apie kurią rašoma, ekspertus, kad jie pasidalintų savo profesionalia patirtimi. Diskusija taptų efektyvesnė, teisingesnė. Pvz. jei rašoma apie darbuotojų motyvaciją, galima pasikviesti žinomos įmonės personalo vadovą; jei rašoma apie informacines technologijas, diskusijai reikėtų pakviesti su šia sritimi susijusį žmogų.
Kokia Jūsų nuomonė apie tai? Kokius blogus Jūsų norite skaityti? Kokie įrašai Jums įdomiausi?
Laukiame Jūsų minčių.