Etiketas: su kuo ir kaip?
Šiandien – tema ne apie nūdienos keiksmažodį iš „k“ raidės. Tema skirta labiau padiskutuoti apie mus: geresnius, labiau patyrusius, profesionalius ir įdomius vieni kitiems. Nors jau retai, šiandien dar tenka sutikti tokių žmonių, kuriems etiketas vis dar asocijuojasi su baltomis pirštinėmis, smokingu ar reveransu. XXI amžiuje panašios nuostatos jau senai turėtų būti išmestos į šiukšlių dėžę, tik, deja, jos dar nėra. Be abejo, etiketas, iš kurios pusės į jį bepažvelgtume, reiškia tam tikras griežtas taisykles, kurių privalu laikytis, o tai atlieka labiausiai daugeliui ne prie širdies funkciją – riboja elgesio laisvę. Taigi…
Kasdien bendrauju su įvairiausio plauko žmonėmis, pradedant darbininkais, įsibėgėjant specialistais, užtrunkant su profesionalais ir baigiant vadovais. Kiekvienas į pokalbį atsineša savo spalvą, nuotaiką, tempą ir kokybę. Ir šiuo atveju aš turiu galvoje ne vien tik tiesioginį bendravimą su asmeniu, akis į akį. Imkime domėn bendravimą visokeriopą – žodžiu, raštu, rankom, elektronine erdve, popieriaus lapu ir visais kitais įmanomais komunikavimo būdais.
Turiu pripažinti, kad su nuostaba skaitau gaunamus elektroninius laiškus, kuriuose net nenurodyta tema, arba teksto lauke nerandu nieko: nei „laba diena“, nei „viso gero“, nei vardo ar pavardės, apart prisegto dokumento, kuriame, reikia suprasti, ir yra visa siuntėjo norėta perduoti žinia. Tarp draugų toks bendravimas priimtinas, ir ne etiketo taisyklių kūrėjams į tai kištis, tačiau kandidatai į laisvą darbo vietą įmonėje arba, dar baisiau, padavimų vadybininkai, bandantys nevykusiai parduoti savo paslaugas, atsiprašau, jei perlenksiu, bet rodo mažų mažiausiai nepagarbą elektroninio laiško gavėjui.
Dar vienas įdomus momentas, kada dalykinio susitikimo metu, tarkime, kokio nors produkto ar paslaugos siūlytojas / pardavėjas, pats savavališkai įvertinęs, kad su pašnekovu yra panašaus amžiaus, pradeda jį ar ją „tujinti“. Niekada negali žinoti, kiek stiprus yra pašnekovo ego ir kaip jis reaguos pavadintas vardu be jo leidimo. Garbės ir orumo įžeidimas – bene baisiausia, kaip gali neleistiną „tujinimą“ interpretuoti pašnekovas, o tai dalykinio susitikimo metu naudos, švelniai tariant, neatneš. Kad ir kaip formaliai ir šaltai beskambėtų, kol negauname pašnekovo leidimo kreiptis į jį vardu, privalu bendrauti tik vartojant kreipinius pone arba panele. Tuo atveju, jeigu liežuvis neapsiverčia su ponais bendrauti, galima mandagiai atsiklausti, ar pašnekovas būtų nieko prieš, jei kreiptumėtės į jį vardu.
Tai tik mažytė dalis to, ką reikia žinoti, norint būti dalykišku ir patraukliu kitiems. Galima būtų vardinti aibę pavyzdžių, ko nevalia daryti dalykinio bendravimo metu, rasti kuriozinių / komedinių istorijų, kur priveda elementarių etiketo taisyklių ignoravimas, bet žinutė, kuria noriu pasidalinti, yra ši: subtilus dalykiškumas yra kaip niekad nemirštanti, elegantiška ir visada žavinga klasika. Ji neatstumia, neįžeidžia ir neerzina. Lygiai taip pat yra su saikingu dalykiškumu: gražu akiai ir malonu ausiai.
Beje, dažnai girdžiu sakant, kad visokių yra, visokių ir reikia. Gal ir tinka tam tikrais atvejais, bet ar tikrai mes galime ir norime sau leisti būti bet kokiais?
zynios.lt
2009 m. Mar 25 d. 11:40 am
Svieki,
pastebejau ir as toki reiskini, kuris cia aprasomas. Tiesiog su niekuo neteko apie tai pasisneketi, nes gal but tik mintis mintele spragtelejo labai jau trumpai kaip ziebtuvelio ugnele… O gal pagalvojau, kad daznai pastebiu kazka, kas kitiems neuzkliuna, todel nevarginsiu zmoniu savo paistalais. Be to, si tema nera madinga siandien: kokios smulkmenos, -pagalvotu nemazai zmoniu,- siandien nereikalngos visos tos atgyvenos: laba diena, gerbiamas ir pan. Negaliu kalbeti uz kitus, bet mane familiarumas veikia neigiamai. Jei jau taip nerandama laiko pasisveikinti, nepasivarginama nurodyti laisko temos, tekste pilna klaidu (kalbu ne apie Lt raides), tai kodel tuomet as tureciau skirti laiko atsakineti i tokius laiskus?!
2009 m. Mar 27 d. 12:43 pm
Perdėtas familiariumas, manau, neigiamai veikia bene kiekvieną, nes bendraujant automatiškai kyla mintys, ar su tikru žmogumi kalbuosi, ar su robotu. Tačiau išlavintas ir šiltas mandagumas, derantis prie to, ne tik ką žmogus kalba, bei ir kaip atrodo, esu tikra, maloniai nuteikia pašnekovus.
Gerą klausimą iškėlėt, Egle, dėl lietuviškų raidžių el. laiškuose. Aš pati prieš gerą pusmetį pradėjau rašyti lietuviškomis raidėmis, nes kuo toliau, tuo labiau apima jausmas, kad mes baigiam “nulietuvėti”. Tik viena bėda: pastebiu, kad gavėjai gauna iš manęs visokius “kringėlius” vietoje lietuviškų raidžių
Toks el. laiškas gavėjui tikrai atrodo nekaip… Va ir bandyk skatinti lietuviškų raidžių vartojimą el. erdvėje.
2009 m. Mar 29 d. 2:47 pm
Familiarumas - tai perdidelis laisvumas, nesivaržymas. Čia pavyzdys galėtų būti: rašant laišką nepažystamam žmogui kreiptis į jį “tu”. O perdėtas familiarumas greičiausiai reikštų kažkokį dar labiau neišauklėta elgesį..Rašydama, kad mane familiarumas veikia neigiamai, turėjau omeny, kad man labai nepatinka gauti laiškus, kuriuose man kažkas siūloma, bet net neisiteikiama pasisveikinti. Tai aš vadinu familiarumu. Gal nevisada moku aiškiai dėstyti savo mintis…
2009 m. Apr 1 d. 1:33 pm
Sveiki, norėčiau išsakyti savo nuomonę dėl žodžių ponas, ponia ( panele
) naudojimo susitikimo metu tikrai daug maloniau kai kreipiamasi vardu į žmogų su kuriu bendrauji ir manyčiau, kad atsiklausti ar GALIMA VADINTI JUS VARDU tikrai per daug (nebent tai būtų labai aukšto rango vadovas: ministras, koncerno vadovas) bendraujant su žmogumi kuris priima tave į darbą, ir tai tikrai nėra aukščiausias pareigas užimantis asmuo, o dažniausiai padalinio vadovas. Jeigu žmogus priimantis tave į darbą yra itin smulkmeniškas ar prisiskaitęs bendravimo protokolų tai jis tikrai nežiūrės į būsimo darbuotojo sugebėjimus (IT, inžinerija, automatika ), o tik paviršutiniškai kreipdamas dėmesį į bendravimą jį atmes. Dabartiniu sunkmečiu darbdaviai taip išsipūtė (pasikėlė) ir nebežino kaip čia iš 100 norinčiųjų išsirinkti, tai ir prisigalvoja prie ko prisikabinti.
)
Viso gero.( o tai ir aš busiu išvadintas nemandagiu
2009 m. Apr 2 d. 10:02 am
Bandau isivaizduoti pokalbi, kuriame susitinka du jauni, ka tik mokslus baige vadybininkai ir vienas kita vadina ponu, o gal netgi ponaiciu. Tikrai linksma. Taciau nebukime tokie juokingi. Manau, kad kreipiniai “ponai, paneles” tikrai yra atgyvene, o pats geriausias kreipinys visuomet yra zmogaus vardas ir zodelis “jus”. Kaip pavyzdziui: “Ar jus, andriau, sutiktumet su tokiu ir tokiu teiginiu?”
Perdeti formalumai tikrai neprideda etiketo.
2009 m. Apr 5 d. 10:13 pm
Na, kraštutinumai niekur nėra priimtini
Tas pats galioje ir čia. Ponas, ponia ar panelė tokiais yra tuomet, kai į juos reikia taip kreiptis: kalbantis su nepažįstamu žmogumi telefonu, susitikime, kuomet pašnekovas yra vyresnis, akivaizdžiai aukštesnę padėtį visuomenėje užimantis ir panašiai. Juk darbdavys, interviu su kandidatu į vadybininko poziciją, nesikreips į jį “pone”. Taip kad nedarykim komedijos iš etiketo. Reikia išmanyti, kaip, kada, ir su kuo. Gerbti kitus ir save.
2010 m. Jan 1 d. 9:28 am
Kreipimasi i asmeni; ponia, ponas, panele - vargu ar galima vadinti krastitinumu ar juolab atgyvena. Tesiog posovietiniams lietuviams nera iprasta, kai kitose tautose tik taip ir kreipiamasi - Pani (Lenkijoje), Frau (Vokietijoje), Signora (Italijoje) ir t.t. yra laikytinas mandagia forma. Yra grazu, kai tai pasakome siltai, paprastai, be forso. Dirbant kartu, na, galima juk kreiptis - kolega Andriau. Su familiarumo apraiska man paciam tenka susidurti beveik kiekviena diena ir net dirbant su kulturos atstovais… Savo tiesmukisku, familiariu klausimu istumia i kampa pvz.; tau reikia kokia merga pripirsti arba is ku gavai sita zieda. kaip elgtis, kad isvengtum tokio tiesmukiskumo?